www.voruta.lt

Šarūno Mazaliausko nuotr.

www.voruta.lt

„Pakaštavojus gilių kovos, „Dzūkų kalendorų“ možnės insigyc“, – skelbiama plakate, kviečiančiame užsukti į didįjį „Dzūkų kalendoraus“ pristatymą, kuris įvyks jau šį sekmadienį 14 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Renginio metu bus pristatomas asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ jau antri metai leidžiamas „Dzūkų kalendorus“, šįkart pasirodęs net dviem pavidalais – sieninio ir stalo kalendoriaus. Sieninis kalendorius skirtas žymiausiems Lietuvos dzūkams, V. Krėvei-Mickevičiui, M. K. Čiurlioniui, A. Ramanauskui-Vanagui, S. Gedai bei kitoms iškilioms asmenybėms pagerbti, jį puošia šmaikštūs dzūkiški frazeologizmai ir dzūkiškų gėrimų receptai. Vienu iš jų – gilių kava – bus galima pasivaišinti renginio metu, tuo pasirūpins pristatyme dalyvausianti etnologė, kalendoriui gėrimų receptus surinkusi Nijolė Marcinkevičienė.

Stalo kalendorius papuoštas nespalvotomis retro fotografijomis, vaizduojančiomis įvairias Dzūkijos vietoves – Lazdijus, Seinus, Kurnėnus, Merkinę, Kapčiamiestį, Punią, Pagaujėnus, Subartonis, Kalvius ir kitus miestus bei miestelius, kurių nuotraukas kalendorių sudarytojas Juozas Žitkauskas teigia atrinkęs iš įvairių bibliotekų bei archyvų. Kalendorių, tiesa, puošia ir 4 fotografo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos, jų autorius taip pat dalyvaus renginyje.

Renginio metu bus galima pasimatyti ir su poetu Rimvydu Stankevičiumi, kalendoriuje įsiamžinusia dainininke Veronika Povilioniene, kalendoriaus sudarytoju, asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ pirmininku Juozu Žitkausku, čia dalyvaus ir dzūkiškus posakius bei frazeologizmus leidiniui parinkusi kalbininkė dr. Asta Leskausaitė, galėsianti paaiškinti, ką reiškia tokie pasakymai „skaras sudėc in kupetų“ ar „uodegas karpyc šunim“.

Į didįjį pristatymą, vyksiantį bibliotekos konferencijų salėje, dar atvyks Eišiškių Stanislovo Rapolionio, Merkinės Vinco Krėvės, Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus, Veisiejų Sigito Gedos gimnazijų mokytojai ir gimnazistai.

Misterijos Skambantis miestas kūrėjai. R. Banevič nuotrauka iš LŽNS archyvo

www.voruta.lt

Lapkričio16-ąją, minint Tarptautinę tolerancijos dieną, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) Vilniuje, Menų spaustuvėje, organizuoja tradicinį tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį konkursą „Begaso“ prizui laimėti. Šiemet festivalis skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti.

LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pažymi: „Neįgaliems žmonėms svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. Gera publikos reakcija pakylėja neįgaliuosius, kurie nemažai laiko gyvena uždarą gyvenimą. Meno kolektyvas neįgaliam žmogui tampa tarsi antra šeima, kurioje jis gauna didžiulę gerų emocijų puokštę.“

Festivalyje dalyvauja įvairias negalias turintis artistai – judėjimo, regos, klausos ir kitas.
Festivalio meno vadovė Snieguolė Dikčiūtė teigia: „Norime mažinti neįgalių žmonių socialinę atskirtį, kelti neįgaliųjų teatrų profesionalumo lygį, formuoti visuomenės pozityvius pokyčius kultūrinėje ir socialinėje srityse bei praplėsti teatro teritorijos ribas.“

Renginį ves aktoriai Darius Rakauskas ir Inga Filipovič, gerą nuotaiką padės kurti džiazo grupė „Brave Noises“ (kompozitorius ir vadovas Mantvydas Pranulis).

Dėl didžiojo „Begaso“ prizo varžysis 9 teatrai

Vertinimo komisija (pirmininkas – režisierius Vitalijus Liubota iš Ukrainos, nariai – režisierius Janusz Szymanski iš Lenkijos, aktorė Rasa Kulytė-Polini, choreografė Birutė Banevičiūtė, Kultūros ministerijos atstovė Jolita Bečienė) visas festivalio trupes apdovanos mažomis „Begaso“ skulptūrėlėmis (autorius – tautodailininkas Eugenijus Paukštė), o sėkmingiausiai pasirodžiusiai įteiks didįjį „Begasą“.

Viena įdomiausiai mūsų šalyje „kitokio teatro“ teritorijoje besireiškianti LŽNS muzikinio teatro trupė atliks kompozitorės S. Dikčiūtės misteriją „Skambantis miestas“ (rež. Saulė Degutytė). Audiovizualinėse miniatiūrose, kuriose dalyvauja ir profesionalūs menininkai, skambės su Vilniaus miestu susijusių autorių eilės, proza, ištraukos iš įvairaus laikotarpio spaudos leidinių lietuvių, lenkų, jidiš, gudų, rusų kalbomis bei kiekvieno istorinio laikotarpio aplinką atspindintis garsinis fonas.

Tradiciškai festivalyje vyrauja judesio spektakliai. Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT parodys spektaklį „Barbora ir Augustas“ (rež. Silvijana Bilskytė), VšĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras „Mimika“ – spektaklio ,,Barbora Radvilaitė“ ištrauką „Karūna Vilniui“ (rež. Titas Varnas), Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro „Plastinės dramos teatriukas“ – pantomimą „Šypsena“ (rež. Virginijus Bortkevičius). O festivalyje pirmą kartą dalyvausiantis BĮ neįgaliųjų centras ,,Klaipėdos lakštutė“ – breiko kompoziciją ,,Klaipėdos skulptūros parkas“ (vadovas Artiom Kazakovcev). Festivalio svečiai – Lenkijos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Ratas“ teatro– šokio grupė „Entuziastai“ parodys emocingą spektaklį „Vienos meilės istorija“ (vadovė Žaneta Adamek).

Žiūrovus į komedijos stichiją panardins Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo teatrinė grupės sceninis veikalas ,,Pagyvensime – pamatysime“ pagal A. Tendzegolskio, J. Gimberio, V. Žilinskaitės, ir V.V. Landsbergio humoreskas (vadovas Darius Rakauskas). Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupė „Molėtuvka“ suvaidins spektaklį ,,Mūsų gyvenimo jūros ir uostai“ (vadovas Pranas Pliuška).

Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupė „Palėpė“ suvaidins publicistinį veikalą ,,Renkamės šviesą“ (vadovės Marcelė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė).

Renginio programa:

11.00 Įžanginis žodis
Lietuvos Respublikos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė
Lenkų neįgaliųjų asociacijos ,,LitPolinva“ pirmininkas Gžegožas Saksonas

1. Misterija ,,Skambantis miestas‘‘ – spektaklis, skirtas Lietuvos atkūrimo 100-mečiui (Lietuvos žmonių su negalia sąjungos muzikinio teatro trupė, meno vadovė Snieguolė Dikčiūtė, režisierė Saulė Degutytė)
2. Publicistinis veikalas ,,Renkamės šviesą‘‘– spektaklis, skirtas Lietuvos atkūrimo 100-mečiui (Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupė ,,Palėpė‘‘, vadovės Marcelė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė)
3. Sceninis veikalas ,,Pagyvensime – pamatysime‘‘ pagal A.Tenzegolskio, J.Gimberio, V.Žilinskaitės, ir V.V. Landzbergio humoreskas (Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo teatrinė grupė, vadovaas Darius Rakauskas)
4. Spektaklis ,,Barbora ir Augustas‘‘ (Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro studija TTT, vadovė Silvijana Bilskytė)
5. Pantomima ,,Šypsena‘‘ (Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro ,,Platinės dramos teatriukas‘‘, vadovas Virgis Bortkevičius)
6. Judesio mini spektaklis ,,Klaipėdos skulptūros parkas‘‘ (BĮ neįgaliųjų centro ,,Klaipėdos Lakštutė‘‘ breiko šokėjai, vadovas Artiom Kazakovcev)
7. Spektaklis ,,Mūsų gyvenimo jūros ir uostai‘‘– spektaklis, skirtas Lietuvos atkūrimo 100-mečiui (Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupė „Molėtuvka“, vadovas Pranas Pliuška)
8. Spektaklis ,,Vienos meilės istorija‘‘ (Teatro-šokio grupė ,,Entuziastai“, Lenkijos žmonių su negalia intelektine negalia sąjunga KOLO)
9. ,,Karūna Vilniui‘‘ – ištrauka iš spektaklio ,,Barbora Radvilaitė“ (VŠĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras ,,Mimika“, vadovas ir režisierius Titas Varnas)

14.00 Pietūs (komisijos darbas) ,,Brave noises‘‘ koncertas

15. 00 Apdovanojimai

Renginys vyks: 2018 m. lapkričio 16 d. Menų spaustuvėje ( Šiltadaržio 6, Vilnius).

Renginio pradžia: 11 val.

Įėjimas į renginį – laisvas.

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkų neįgaliųjų asociacija ,,LitPolinva“, VšĮ ,,Juodosios keramikos centras“, VšĮ ,,Stalo Teatras“, Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

www.voruta.lt

Vilniaus įgulos karininkų ramovė kviečia nemokamai pamatyti režisieriaus G.Lukšo filmą „Anglų valsas“.  Filmą pristatys pats Nacionalinės premijos laureatas, kino režisierius, Gytis Lukšas.

Renginio pradžia – 2018 m. lapkričio 28 d., 18 val.

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovė, Pamėnkalnio g. 13, Vilnius

K. Tareila Vydenių bibliotekoje

 Irena PETRUŠIENĖ, Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vydenių filialo bibliotekininkė

Lapkričio 23 dieną Vydenių bibliotekoje vyko renginys „Vydenių krašto gyvenimo atspindžiai lenkų okupacijos metais leistuose periodiniuose leidiniuose „Jaunimo draugas“ ir „Vilniaus rytojus“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.      

Renginys prasidėjo Vydenių pagrindinės mokyklos muzikos mokytojo Kęstučio Tareilos atliekama  lietuvių liaudies daina „Oi tu žirge žirge“, kuri visus tarsi nukėlė į lenkų okupuotą Vilniaus kraštą.  Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte gyveno gausi lietuvių bendruomenė,  kaimo vietovėse lietuviai sudarė absoliučią gyventojų daugumą. Ši lietuvių bendruomenė buvo itin organizuota ir susitelkusi savo tautinių teisių užtikrinimui. Lietuvių tautinė mažuma, nepaisydama valdžios suvaržymų, turėjo gana turtingą ir įvairią spaudą. Lenkų okupacijos metais  Vilniuje iš viso išleista per 100 pavadinimų lietuviškų laikraščių ir vienkartinių leidinių. Periodinė spauda buvo svarbus ir efektyvus ginklas ginantis nuo nutautinimo , nuo lenkų valdžios savivalės. Vilniaus krašto lietuviai visą laiką kovojo už gimtąją kalbą mokykloje ir bažnyčioje, skleidė lietuvišką kultūrą, gaivino tautinę dvasią, puoselėjo tautinį sąmoningumą. Visa tai ir atsiskleidė  Varėnos viešosios bibliotekos bibliografių  Elenos Glavickienės ir Laimutės Cibulskienės apžvelgtoje to meto periodinėje spaudoje.

E. Glavickienė kalba apie žurnalą „Jaunimo draugas“

E. Glavickienė supažindino su 1926–1937 metais Vilniuje leistu periodiniu leidiniu „Jaunimo draugas“. Ji kalbėjo apie tai, kad jos tėvas, gyvenęs Senųjų Naniškių kaime, prenumeravo ir skaitė „Jaunimo draugą“. Keletą jo numerių pavyko išsaugoti iki šių dienų. Renginio dalyviai galėjo pamatyti kaip atrodė 1936 m.  išleistas  „Jaunimo draugo“ 11 numeris.  E. Glavickienė apžvelgė publikacijas,  kuriose   buvo rašoma apie Šv. Kazimiero draugijos Barčių, Dainavos, Kamorūnų kaimų skyrių veiklą, jaunimo organizuojamus vakarėlius, įvairių švenčių paminėjimus, prenumeruojamus lietuviškus  leidinius. Buvo perskaitytos kelios žinutės, skelbtos  „Jaunimo draugo“ puslapiuose, apie jau minėtų kaimų  jaunimo kultūrinę veiklą.

L. Cibulskienė apžvelgia laikraštį „Vilniaus rytojus“

„Vilniaus rytojus“ – ilgiausiai leistas lietuviškas laikraštis (1928-1937), turėjęs didelės įtakos Vilniaus krašto lietuvių gyvenimui. „Vilniaus rytojus“ buvo leidžiamas 5000 egz. tiražu,   du kartus per savaitę, todėl turėjo galimybę gana operatyviai reaguoti į visuomeninio, politinio gyvenimo permainas.  Apžvelgdama „Vilniaus rytojaus“ korespondencijas iš Vydenių krašto  L. Cibulskienė akcentavo ir pateikė pavyzdžių iš Vasario 16-osios minėjimų, plačiau apžvelgė 1930 m. Vytauto Didžiojo 500 mirties metinių proga skelbtas žinutes apie Vytauto Didžiojo paminklo statybas Vydeniuose ir Barčiuose, aptarė septynerius metus 1929-1936 metais Vydeniuose veikusio  Šv. Kazimiero draugijos skyriaus veiklą, paskaitė korespondencijų apie Barčiuose ir Vydeniuose veikusias lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklas ir skaityklas.

Susirinkusieji Vydenių bibliotekoje

Apibendrinant šiuos pasisakymus, galima padaryti išvadą, kad  periodinė spauda atliko didžiulį tuometinės jaunuomenės  ir visų kaimo žmonių švietimo, mokymo ir auklėjimo darbą.  Paskaičius šių leidinių publikacijas, susidaro įspūdis, kad lenkų okupacijos metais Vydenių krašto žmonės  aktyviai dalyvavo Šv. Kazimiero draugijos veikloje, organizuodavo kultūrinius renginius, prenumeravo ir skaitė lietuviškus periodinius leidinius, skleidė lietuvybę, nepasidavė lenkinimui.

Vydenių kaimo bibliotekininkė Irena Petrušienė pristato renginį

Vydenių pagrindinės mokyklos direktorė Eugenija Bušniauskienė, dėkodama už renginį, pasakė, kad tai buvo tarsi integruota istorijos pamoka, nes vaikai sužinojo labai daug įdomių dalykų iš savo krašto istorijos.

Korespondencijas  iš minėtų  periodinių leidinių paskaitė Vydenių kaimo gyventoja Karolina Mortūnaitė.   Renginį  paįvairino jau minėto mokytojo K. Tareilos atliekamos populiarios  dainos: „Oi neverk, motušėle“, „Palinko liepa šalia kelio“, „Mažam kambarėly“ . Jam pritarė visi renginio dalyviai.

Renginio metu bibliotekoje veikė ir spaudinių paroda, kurioje buvo eksponuojamos knygos, atspindinčios aptariamąjį laikotarpį: Jono Rudoko „Tas kelias į Vilnių…“ (2014), „Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918–1940 m.“ (1996), Vinco Martinkėno „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ (1989), Mykolo Biržiškos „Vilniaus golgota“ (1992), „Vilniaus miesto istorijos skaitiniai“ (2001), Izidoriaus Šimelionio „Vilnija šimtmečio verpetuose“ (2002), Stasės Gaidytės-Averkienės „Vilnius buvo svajonė“ (2009), Vytauto Česnulio „Varėnai 150 metų“ (2012).

Ingrida JOKŠIENĖ, vyriausioji specialistė

Tauta gyva, kol mena, kol gerbia, įprasmina. Tautos didžiavyrių nuopelnai, darbai, nulėmę valstybės tėkmę, išlikimą, tapatumą mus įkvepia, orientuoja, įpareigoja. Leidžia būti unikaliais, su savo autentišku tautos veidu tautų vandenyne ir didele viltim, kad dar būsim, kaip tauta dar neišnyksim.

Tokioms mintims ir nuteikė Pagėgių meno ir sporto mokyklos mokinių choro patriotinės dainos bei garbūs svečiai, kurie sveikino pagėgiškius, miesto svečius ir visą Mažąją Lietuvą ypatingo Tilžės Akto 100 – mečio jubiliejaus proga ne bet kur, o pačioje Mažosios Lietuvos širdyje, Pagėgiuose, mieste, kurio savivaldybės teritorija vientisai ir nedalomai priklauso Mažajai Lietuvai.

Iškilmės prasidėjo paminklinio ženklo atidengimu Lietuvos savanoriams, Pagėgių žemės sūnums, kovojusiems už lietuvybę ir Lietuvos suvienijimą Vyčio Kryžiaus kavalieriui Jonui Šimkui ir eiliniam Jurgiui Civinskui. Prisiminti tautos garbingų vyrų veiklą, jų asmeninio gyvenimo pavyzdį, paveikusį lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės ateitį, kryptį, būti garbingais tos atminties saugotojais ir tęsėjais kvietė sveikinę ir paminklinį ženklą atidengę Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis ir Lietuvos šaulių sąjungos vadas, dukart Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius pulkininkas leitenantas Gintaras Korizna. Lietuvos Respublikos Seimo narys Ričardas Juška dėkojo pagėgiškiams už pagarbą savo krašto praeičiai, o paminklinį ženklą pašventinęs Lietuvos evangelikų-liuteronų vyskupas, Jo Ekscelencija Mindaugas Sabutis priminė visiems bendražmogišką pareigą – būti atsakingais prieš Dievą ir vienas kitą.

Tylos minutę už visus žuvusius dėl Lietuvos laisvės sudraskė pagarbos salvės: pirmoji – už tądien įamžintus Joną Šimkų ir Jurgį Civinską, antroji – už Mažąją Lietuvą, trečioji buvo skirta Tėvynei Lietuvai. Edukacines salves atliko Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopos šauliai, vadovaujami kuopos vado Sauliaus Slavinsko. Po įsiamžinimo nuotraukose, visus susirinkusiuosius eisenai pakvietė šauliai, eisenai vadovavo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio šaulių 7-os rinktinės vadas, atsargos majoras Kęstutis Bauža. Žingsnių tempą diktavo Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų orkestro būgnininkai. Darniu žingsniu eiseną papuošė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės pareigūnai. Skaisčios žiemos saulės nušviestą eiseną puošė tautinė trispalvė, Mažosios Lietuvos, šaulių sąjungos, Pagėgių savivaldybės vėliavos ir visų einančiųjų besišypsantys veidai. Visi jautėsi vieningi, vienos didelės Žemės vaikai ir turbūt tokiomis akimirkomis lemta suvokti vienybės, bendrystės, tikėjimo ir pasitikėjimo savo Valstybe idėjas, pritarti joms ir didžiuotis.

Pagėgių miesto parke, prie skulptoriaus Stepono Juškos skulptūros, kur didžioji Lietuva tarsi kūdikį glaudžia mažąją, gausiai susirinkusieji turėjo galimybę vėl ir vėl suvokti tų 24-ių protingų politikų, visuomenės veikėjų ryžtą ir norą vienyti ne tik istorines Lietuvos žemes, bet ir priglausti tą teritoriškai mažą, bet didžią savo dalį dvasine prasme. Tą dalį, kuri dovanojo knygnešių pečiais išnešiotą lietuvišką kalbą, raštą, literatūros ir gramatikos šviesą, tautinį kostiumą, ūkio modernumą ir lietuvybę apskritai. Sveikinimo žodį tarė Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis, su kuriuo šventėn į Pagėgius sugužėjo didelis būrys lietuvių iš Karaliaučiaus krašto.

Na o kultūros centre visų sušalusių laukė ypatinga Jono Šimkaus gyvenimo veiklos ir kovos už lietuvybę paroda, kuriai eksponatus paskolino Jono Šimkaus giminaičiai ir įstabus Lietuvos kariuomenės Jūrų laivyno orkestro, vadovaujamo maestro Egidijaus Mikniaus koncertas su trankia muzika, maršais ir tik Pagėgiams skirtomis populiarių dainų improvizacijomis. Šiltai įsitaisę, susirinkusieji apturėjo visą puokštę smagių staigmenų ir džiugių įvykių.

Kaip žinia, kasdienybė kupina kasdienių, smulkių darbų, kurie atrodytų yra tiesiog pareiga ir darbas. Bijome kartais patikėti, kad dirbame ir didelius darbus jai – Lietuvai ir kad nuo jautraus, pagarbaus požiūrio į vieną ar kitą dalyką gimsta istorija. Ši Tilžės akto 100-mečio ir savanorių įamžinimo diena – darnaus, sutelkto darbo rezultatas, todėl pirmiausia buvo prisiminta Pagėgių savivaldybės mero Virginijaus Komskis potvarkiu dar prieš du metus sudaryta darbo grupė savanorių įamžinimui. Ją sudarė Meras, administracijos direktorė Dainora Butvydienė, savanorių įamžinimo iniciatorius, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje valdybos narys Ernestas Lukoševičius, Lietuvos šaulių sąjungos V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius, Lietuvos šaulių sąjungos Kęstučio šaulių 7-os rinktinės vadas atsargos majoras Kęstutis Bauža, enciklopedijos „Lietuvos karžygiai“ sudarytojas, savanorių įamžinimo entuziastas, įamžinimo ženklų autorius Vilius Kavaliauskas, Pagėgių savivaldybės kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė, Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė, Pagėgių savivaldybės mero patarėja Rita Vidraitė, Pagėgių savivaldybės vyriausioji specialistė kultūrai Ingrida Jokšienė, Kentrių kaimo bendruomenės pirmininkas Romualdas Mančas, nevyriausybinių organizacijų koordinatorius Edmundas Incius ir Klaipėdos universiteto teatro katedros docentas, savanorio Jono Šimkaus sūnėnas Gediminas Šimkus. Šis žmogus visą savo gyvenimą paskyrė tvirtų lietuvininkų tėvo Mikelio ir dėdės Jono gyvenimo ir veiklos įamžinimui, įprasminimui, tačiau šios dienos nesulaukė. Pagėgiuose gegužę įvykęs darbo grupės posėdis p. Gediminui buvo paskutinis, liga pasiglemžė jį po keleto mėnesių, o Tilžės akto dieną visi susirinkę jo atminimui galėjome dovanoti tik minutę tylos.

Nepalikęs abejingų ir sujaudinęs momentas buvo su Beatričės Grincevičiūtės atliekama daina „Tykiai tykiai Nemunėlis teka…“ pagarbiai įnešta Amžinoji Rambyno kalno knyga, kurioje tądien pasirašė visi garbūs svečiai – konferencijoje pranešimus skaitę Algirdas Matulevičius, Gedimino Šimkaus duktė Rasa Šimkutė, Dr. Milda Janiūnaitė, Liudvika Burzdžiuvienė, Sigitas Šamborskis. Savo mintis ir linkėjimus Mažajai Lietuvai knygoje suguldė kiti garbūs svečiai, šventėje dalyvavę Jono Šimkaus giminės, šauliai, politikai, Karaliaučiaus krašto lietuviai ir visi kiti pageidavę.

Konferencijos metu pagėgiškiai turėjo galimybę pamatyti Lietuvoje dar nedemonstruotą, LRT studijoje sukurtą filmą „Lūkesčių metai. Tilžės aktas“. Šventės organizatoriams pavyko sujungti Mažosios Lietuvos Tilžės akto 100-metį švenčiančią Šilutę ir Pagėgius. Teletilto metu vieni kitą pasveikino Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis ir Šilutės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algis Bekeris. Apsikeista smagiomis frazėmis, mažlietuviškais žodžiais ir Mažosios Lietuvos vienybės pajautimu.

Akį malonino ir klausą džiugino pagėgiškių mylimas Petras Venclovas ir etnologė Daiva Meškauskaitė parodę, apdainavę Vydūną poezijos impresijoje. Vakarą vainikavo Tilžės akto 100-mečio medalių už darbą Mažosios Lietuvos vardan įteikimas labiausiai to nusipelniusiems.

Graži diena, puošnus renginys jau tapo istorija, tačiau būtinybės ją prisiminti suvokimas išliks ilgam ir taps gražiu įrašu ateities pagėgiškiui, nes Tilžės Aktas kviečia ir įpareigoja.

Astos Andrulienės nuotr.

Bendra renginio dalyvių nuotrauka

Petras IVANOVAS, Zarasai

Garsus Sadūnų kaimas Zarasų rajone savo istorija. Prieš šimtą trisdešimt metų šiame kaime gimė Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas Juozas Buzelis. Šiandien Sadūnai žinomi ir todėl, jog čia yra labai darbšti, visada kupina gražių iniciatyvų ir darbų kaimo bendruomenė. Šiandien joje per 200 sodiečių.

Visai neseniai sadūniečiai ir visi zarasiečiai buvo turiningo įvykio liudytojais. Bendruomenės pirmininkės Reginos Macijauskienės, bendruomenės aktyvistų iniciatyva Sadūnų kaime pastatytas ir atidengtas paminklinis akmuo kraštiečiui, pedagogui, pirmojo stiegiamojo Seimo nariui Juozui Buzeliui atminti. Tai ir labai graži bendruomenės dovana Lietuvos atkūrimo šimtmečiui.

Paminklo atidarymo metu Sadūnų bendruomenės pirmininkė Regina Macijauskienė jo dalyviams papasakojo, kad bendruomenės nariai idėją puoselėjo jau seniai. Rajono Savivaldybė šią iniciatyvą parėmė ir drauge bendruomenės nariai ją įgyvendinimo.

Renginio metu buvo prisimintas garbingas žemiečio Juozo Buzelio gyvenimo kelias.

1908 m. Juozas Buzelis baigė Mintaujos gimnaziją, iš ten į gimtąjį Dusetų valsčių atveždavo nelegalios lietuviškos literatūros. Vasaros atostogų metu Juozas bendravo su vietos jaunimu, mokė jaunuolius lietuviškai skaityti ir rašyti. 1915 m. baigė Dorpato universiteto Medicinos fakultetą. Pirmajam pasaulinio karo metais jis Rusijoje, Tulos gubernijos ligoninės gydytojas. 1916–1918 metais dirbo Latvijoje, Agluonoje. Ten žemietis organizavo 75 vietų ligoninę ir joje dirbo vyresniuoju gydytoju, vėliau ligoninės vedėjas. Tuo metu šioje ligoninėje dirbo apie 30 lietuvių tarnautojų. 1917 m. gegužės mėn. nuo Aguonos ligoninės lietuvių deleguotas atstovas į Visos Rusijos lietuvių seimą, vykusį Peterburge, kuriame pirmą kartą buvo iškelta Nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja.

1919–1920 m. Ežerėnų apskrities gydytojas. Daktaras ir dar įsteigė ir Zarasų progimnaziją ir nuo 1919 m. spalio 20 d. tapo jos direktoriumi. Aktyviai gydytojas, pedagogas reiškėsi visuomenės gyvenime. 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas Utenos rinkimų apygardoje.
1922–1927 m. vėl Ežerėnų apskrities gydytojas, išrinktas Valstiečių liaudininkų sąjungos apskrities komiteto pirmininku, vėliau – kooperatyvo „Patrimpas“ valdybos pirmininkas ir apskrities tarybos narys. Visą savo gyvenimą, savo veikla Juozas Buzelis buvo nepakantus neteisybei. Po visų politinių skersvėjų 1926 metais jis dirba Zarasuose, kalėjimo kalinių gydytoju. 1927 m. sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų. Nuo 1930 m. Salako sveikatos centro vedėjas, nuo 1931 m. Valstybinės akių ligų ambulatorijos vedėjas, nuo 1939 m. – Degučių apylinkės sveikatos punkto vedėjas. Tik atsitiktinumo dėka jis, jo šeima išvengė tremties. Išgelbėjo sena draugystė su Justu Paleckiu. Mirė 1967 metais, palaidotas savo gimtinėje.

Paminklinio akmens atidengimo metu dėkoja bendruomenei garsioji plaukikė, Juozo Buzelio anūkė Aiškutė Buzelytė-Tranienė

Atidarymo metu kalbėjo rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas, jis džiaugėsi, kad bendruomenė atliko labai gražų darbą, įamžino garbaus savo krašto sūnaus atminimą. Maža bendruomenė, bet dideli jos darbai. Padėkos žodį bendruomenei, jos žmonėms tarė ir Dusetų seniūnijos seniūnas Saulius Kėblys. Meras Nikolajus Gusevas, administracijos direktorius Benjaminas Sakalauskas, Dusetų seniūnas Saulius Kėblys, bendruomenės pirmininkė Regina Macijauskienė atidengia paminklą. Perkerpama juosta, jos dalys išdalijamos šio krašto žmonėms, artimiesiems. Prie paminklo žodį tarė ir Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Jis kalbėjo apie meilę tėvynei. Tėvynė kaip motina yra viena. Klebonas džiaugėsi, kad šio krašto žmonės turi puikų pavyzdį kaip reikia mylėti tėvynę. Juozas Buzelis iškilus tautos sūnus, jo gyvenimas – gražus tėvynės meilės ir pasiaukojimo pavyzdys. Klebonas dėkojo visiems, kad nepamirštami kraštui brangūs žmonės, visiems linkėjo Dievo palaimos. Klebonas pašventino paminklinį akmenį.

Atidengiamas paminklinis akmuo, skirtas Juozo Buzelio atminimui

Regina Macijauskienė rūpinosi ne tik paminklinio akmens pastatymu Sadūnuose. Ji surado Juozo Buzelio artimuosius. Tiesa, dukra Milda ir sūnus Visvaldas jau iškeliavę į Anapilį. Tačiau šios įspūdingos šventės sulaukė gražus Juozo Buzelio artimųjų būrys. Į šias iškilmes atvyko iškilaus veikėjo dukra Aija Antanėlienė, anūkės Sigita, Audra. Juozo Buzelio anūkė Aiškutė Buzelytė Tranienė garsioji plaukikė Lietuvoje, ji šlovina Lietuvą pasaulyje. Prie paminklinio akmens ji kalbėjo kad su Sadūnais visus juos sieja dvasinis ryšys ir jų senelio atmintis. Dėkojo bendruomenei už Juozo Buzelio atminimo įamžinimą.

Po iškilmingo paminklinio akmens savo kraštiečiui atidarymo, gausus būrys bendruomenės narių susirinko į bendruomenės namus. Į juos sutilpo vis visi norintys. Čia vyko bendruomenės dešimtiems metų jubiliejaus minėjimas.

Šio renginio metu teko bendrauti su Juozo Buzelio dukra Aija Antanėlienė. Ji džiaugėsi savo tėvo atminimo įamžinimu Sadūnuose. Sadūnai jai ir artimiesiems brangus ir artimas kraštas. Antrojo pasaulinio karo metais visa šeima gyvena čia, čia visi bendravo su vietos gyventojais, čia susirado daug bičiulių ir draugų. Savo gimtinės visada ilgėdavosi ir jos tėvas Juozas Buzelis. Čia jis atgulė amžinojo poilsio, čia palaidota daug jiems brangių ir artimų žmonių.

Juozo Buzelio dukra prie paminklinio akmens

Dukra daug pasakojo apie jai brangius žmones. Tėvelis vedė 1927 metais. Jo išrinktoji buvo liuteronė Klara Zvirbule. Ji latvė. Taip laikais santuokos kitatikių nelabai buvo toleruojamos. Juozo Buzelio bičiulis buvo Vaižgantas. Jis visada garsėjo tolerancija. Iš pradžių ir jis spyriojosi, o po to sutiko. Klara Buzelienė greitai išmoko lietuviškai ir Zarasuose dirbo mokytoja. Juozo Buzelio žmona savo vardą išvertė į lietuvių kalbą ir tapo Aiškute.

Močiutės garbei Aiškutės vardas atiteko ir grasiajai Lietuvos plaukikei.

Dukra Aija pasakojo apie kilnius tėvo poelgius, meilę tėvynei ir žmonėms. Sovietmečiu jai teko patirti daug skriaudų, ne sykį priminta jai tėvo veikla, tačiau ji visada didžiavosi savo tėvu, jo kilniais darbais ir šiandien saugo jo atminimą.

Sadūnai atokus kaimas Zarasų rajone, tačiau jį garsina šiandien ne tik garsioji kaimo kapela, garsus jis savo istorija, savo žmonėmis.

Mireya Samper. Amžinas šaltinis

www.voruta.lt

(Sidabru šviečiantis meno kūrinys Europos parke)

2018-ieji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio metai, Lietuvos meno pasaulyje bus pažymėti nauju Islandijos menininkės Mirėjos Samper (Mireyos Samper) kūriniu. 1991-aisiais Islandija pirmoji iš pasaulio valstybių pripažino nepriklausomą Lietuvą. Tais pat metais pradėtas kurti Europos parko muziejus – ryški naujos Lietuvos kūrybinė iniciatyva. Menininkė naujo kūrinio įgyvendinimą Europos parke laiko išskirtine galimybe sukurti simbolinį Islandijos kultūros ženklą šiuolaikinio ir modernaus meno erdvėje, kurioje jau eksponuojami ir garsiausių pasaulio menininkų kūriniai. Kūrinys įprasmins abiejų šalių tarpusavio simpatijas, padės kurti stiprią kultūrinę Lietuvos, Europos centro valstybės, idėją.

„Prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus kilnus Islandijos žingsnis pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę mums suteikė vilties ir tikėjimo, kad tikrai būsime laisvi. Todėl kiekvienas prasmingas Islandijos ženklas Lietuvoje mums, lietuviams, yra šventas“, – sako Europos parko įkūrėjas skulptorius Gintaras Karosas.

Pasaulyje pripažinta menininkė Mirėja Samper (Mireya Samper) studijavo menus Islandijoje ir Prancūzijoje, Marselyje, gyveno ir dirbo įvairiose šalyse. Nuo 2010-ųjų ji – tarptautinės bienalės „Nauji vėjai“ („Fresh winds“) įkūrėja ir direktorė. Asmenines parodas menininkė rengia ne tik gimtojoje Islandijoje, bet ir Indijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Japonijoje, Indonezijoje, Meksikoje. 2018 m. kovo 1 d. Mirėjai Samper įteiktas Reikjaviko meno instituto ir kitų organizacijų įsteigtas apdovanojimas Eyrarrósin, kuris galėtų būti prilygintas nacionalinei kultūros ir meno premijai.

Instaliacijas kurianti menininkė negali būti laikoma tik skulptore ar tapytoja, ji dirba paraleliai keliomis kryptimis, muziejuose ar in-situ, naudoja įvairias medžiagas atsižvelgdama į idėją ir kontekstą. Mirėja Samper lengva ranka kuria poetiškus, minimalistinius darbus, trumpalaikius arba įrėžtus akmenyje. Sujungdama pirminį medžiagiškumą su laiku ir erdve ji sukuria sąsajas tarp natūralių elementų – vandens, šviesos, vėjo, akmens – ir žmogaus sąmoningumo. Mirėja Samper yra pasakiusi, kad nori išreikšti „išorinio ir vidinio pasaulio sintezę“.

Europos parko ekspoziciją papildžiusios plieno, akmens ir sidabro instaliacijos tema – vanduo kaip gyvybės šaltinis. Vanduo įvairiomis formomis yra viena mėgstamiausių Mirėjos Samper kūrybos temų: kaip džiaugsmo ir gyvybingumo simbolis, lašai kaip užuomina į ašaras, tačiau taip pat ir sąsaja su laiku, begalybe. Sidabro panaudojimas susijęs su šviesos motyvu. Tai lyg mėnulio nakties šviesa, moteriška, ji leidžia pailsėti, gydo, paruošia aušrai ir saulės patekėjimui. Mirėjos Samper darbai paskatina mus susijungti su savastimi ir kartu atsiverti aplinkai, gamtai.

Gruodžio 14 d., penktadienį, Europos parke kartu su Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojais ir mokiniais organizuojama edukacinė programa „Sidabrinė tėkmė Mirėjos Samper kūryboje“, susijusi su naujuoju kūriniu.

Naujo Islandijos menininkės Mirėjos Samper kūrinio Europos parke įgyvendinimo projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Daugiau informacijos: www.europosparkas.lt, tel. 8 698 30925, el. paštu muziejus@europosparkas.lt. Daugiau informacijos apie menininkę: www.mireya.is , www.fresh-winds.com

Gruodžio 20 d., ketvirtadienį, Medininkų pilyje (Medininkų km., Vilniaus raj.) pirmą kartą vyks renginys „Pilis palydi Senuosius“. Nuo 13.00 val. Medininkų pilies kieme esančioje konferencijų  salėje vyks šiaudinių kalėdinių žaisliukų pynimo kūrybinės dirbtuvės su meistre Lina Živatkauskaite-Žaliauskiene. Muzikinis renginio akcentas – styginių kvarteto „Arco“ koncertas, vyksiantis penktame pilies bokšto-donžono aukšte, gotikinėje menėje. Koncerto pradžia – 15.00 val. Renginio organizatorius – Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilies skyrius.

„Advento šydu apgaubta šventė gerokai skirsis nuo anksčiau Medininkų pilyje vykusių renginių, – sako Gintautas Terleckas, Medininkų pilies skyriaus vedėjas. – Pilies gotikinėje salėje pirmą kartą skambės muzikos virtuozų – styginių kvarteto „Arco“ atliekami XVII–XXI a. kūriniai. Atstatyta pilis tapo svarbiu regiono kultūrinio gyvenimo židiniu. Norime suburti įvairių tautinių-kultūrinių bendruomenių Vilnijos krašto gyventojus, skatinti jų domėjimąsi klasikine muzika, Lietuvos istorija, jos paveldu, gaivinti senąsias tradicijas“.

Styginių kvartetas „Arco“ įsteigtas 1991 m. Nuo tada kelis kartus keitėsi ansamblio pavadinimas ir sudėtis. Šiuo metu „Arco“ muzikuoja Irma Bakševičienė (pirmasis smuikas), Dalia Suraučiūtė  (antrasis smuikas), Ramūnas Zakaras  (altas), Dainius Palšauskas (violončelė). Visi ansamblio muzikantai groja ir Lietuvos kameriniame orkestre. „Arco“ dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose Lietuvoje (programose „Baroko kelias“, „Vienuolynų kelias Lietuvoje“, „Užutrakio vakarai“, „Tytuvėnų festivalis“, festivalis „Ave Marija“ ir kt.), koncertavo Vokietijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Suomijoje, Australijoje. Ansamblis aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos solistais, atlieka daug lietuviškos muzikos.

Šventės svečiai galės susipažinti su tradicinio meno – šiaudinių kalėdinių žaisliukų pynimo – paslaptimis. Jas atskleis tautodailininkė Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė, kuri Trakų muziejaus gyvosios istorijos renginiuose Trakų Salos ir Medininkų pilyse ne kartą mokė lankytojus rišti etnografinius sodus.

Iki 17.00 val. bus galima apžiūrėti ir Medininkų pilies ekspoziciją.

Skalsos ir sėkmės linkėdami, kviečiame į šventinį renginį!

Dėl papildomos informacijos prašome kreiptis:

Gintautas Terleckas, Medininkų pilies skyriaus vedėjas, tel.: + 370 696 60246, el. paštas gintautas.terleckas@medininkaipilis.lt

www.medininkaipilis.lt.

Pranešimą parengė:

Brigita Balčytienė, Trakų istorijos muziejaus Ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėja

Vlados Čirvinskienės nuotr.

Ona STRIŠKIENĖ, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, www.voruta.lt

Gruodžio 15 d. Panevėžyje vyko konferencija „Monsinjoras Jonas Balčiūnas ir jo veikla pogrindinėje tautinėje-religinėje jaunimo organizacijoje „Atžalynas“. Šis renginys buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čiui. Konferencijos rengimo iniciatorės buvo Pasvalio katalikių moterų sąjunga (KMS). Ją rengė Panevėžio ir Pasvalio katalikės moterys. Konferencija prasidėjo Šv. Mišiomis Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje.

Antroji konferencijos dalis persikėlė į Panevėžio Šv. Juozapo senelių namus. Patalpomis, jų paruošimu renginiui rūpinosi Panevėžio KMS narės su vadove Milda Krasnickienė. Įžanginį žodį tarė ir kartu meldėsi kunigas Juozapas Antanavičius. Konferenciją vedė LKMS valdybos narė Pasvalio KM pirmininkė Vlada Čirvinskienė. Ji perskaitė Pasvalio kraštiečių bendrijos pirmininko prof. Rimanto Kanapėno sveikinimą, kuriame linkima Pasvalio ir Panevėžio KM draugijoms ir toliau garsinti tautos iškilius dvasininkus, kaip katalikybės ir patriotiškumo pavyzdį, išryškinant jų reikšmingus darbus, svarbius mums ir mūsų jaunimui.

Literatūrinę kompoziciją iš monsinjoro Jono Balčiūno knygos „Prisiminimų mozaika“ pristatė Pasvalio katalikės moterys ir Pasvalio Neįgaliųjų Centras grupė „Purienos“. Ypatingai įtaigiai nuskambėjo vienas iš monsinjoro Jono Balčiūno prisiminimų „Kūčios už spygliuotų vielų“. Monsinjoro žodžiai: „Mes laužėme plotkelę ir dalinomės ja. Ir ji tarsi skatino mus gyvenime dalintis džiaugsmu, kad jis padidėtų. Ir skausmais, kad jie palengvėtų.“

Apie sudėtingus mons. J. Balčiūno gyvenimo ir tarnystės metus, naudodama vaizdo medžiagą, pranešimą padarė V. Čirvinskienė. J. Balčiūnas gimė, augo Pasvalyje. Baigė Biržų gimnaziją. Po ketverių metų studijų Kauno kunigų seminarijoje 1949 m. Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko buvo įšventintas į kunigus. Pirmoji jaunojo vikaro parapija buvo gimtajame Pasvalyje 1949 m. rugsėjo 25 d.. Už darbą su jaunimu kun. J. Balčiūnas 1954 m. gruodžio 24 dieną Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas 10 m. lagerio. Šį sprendimą jis priėmė ramiai, tvirtai įsitikinęs, kad kryžiaus keliai Sibiro gulaguose taip pat reikalingi, kad tokia yra Dievo valia. Lageryje katalikų kunigai buvo susibūrę į grupelę, kuriai vadovavo kun. Petras Rauda. Į lietuvių kalbą jie vertė religinio turinio literatūrą ir rankraščius siuntė į Lietuvą. Čia jie buvo dauginami ir perduodami tiems, kam labiausiai reikėjo.

Į Pasvalį kun. J. Balčiūnas sugrįžo 1992 metais. Jis buvo Pasvalio Šv. Jono krikštytojo bažnyčios klebonu, Pasvalio dekanu. Turėjo daug kitų pareigų: Panevėžio vyskupijos kunigų tarybos narys, bažnytinės nuosavybės priežiūros ir remonto komisijos narys, Pasvalio dekanato katechetų mecenatas, Pasvalio parapijos pastoracinės tarybos pirmininkas ir kt. Monsinjoro neslėgė darbų našta, visur suspėjo, visiems pagal galimybę padėjo. Jį labai mėgo jaunimas už punktualumą, griežtumą, teisingumą. Kunigystės kelią savo gimtajame Pasvalyje ir garbingai užbaigė Pasvalyje 2008 m. gegužės 2 d.

Yra išleistos septynios knygos, su kuriomis galėjo susipažinti kiekvienas konferencijos dalyvis. Knygą apie jaunimo pogrindinės organizacijos „Atžalynas“ veiklą pristatė Panevėžio KMS narė gydytoja Vlada Poviliūnienė. Ji supažindino su šios organizacijos narių rašytiniais prisiminimais. Išsamų pranešimą „Pogrindinė jaunimo organizacija „Atžalynas“ ir jos narių tolesnis gyvenimo ir veiklos kelias“ pristatė vilnietė, Pasvalio KM narė soc. m. dr. Aldona Kačerauskienė. Ji gyvai pasakojo apie studijų metus, kai teko gyventi ir studijuoti su šios organizacijos narėmis. Prisiminė jų darbštumą, didelį išsilavinimą, įvairiapuses žinias visose srityse.

Prisiminimais apie dėdę kunigą J. Balčiūną pasidalino Ramunė Baublienė, monsinjoro sesers Marijos duktė. Daugiausia ir ryškiausių prisiminimų jai yra išlikę iš Salako laikų, kur kunigavo jos dėdė J. Balčiūnas, kur gyveno močiutė Ona Balčiūnienė. Apie vieninteles monsinjoro atostogas (visą laiką dirbdavo be atostogų) pas seseris Mariją ir Antaniną kalbėjo panevėžietis zanavykas Vincas Aleknavičius. Jis yra sesers Ataninos vyro Bernardo Aleknavičiaus brolis. B. Aleknavičiaus pastangomis surinkti ir išleisti monsinjoro prisiminimai, laiškai, jaunimo organizacijos „Atžalynas“ narių prisiminimai..

Prisiminimais apie 1955 metų paskyrimą, po tuometinio Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros vikaro Jono Balčiūno suėmimo pasidalijo mons. Juozapas Antanavičius. Jis kalbėjo apie tuomet tvyrojusį jaunimo bendravimo šilumą su jų buvusiu dvasios vadovu kunigu J. Balčiūnu. Prisiminė apie tuometinę bažnyčios padėtį Lietuvoje ir vyskupą Kazimierą Paltaroką.

Konferencija baigta visiems giedant giesmę „Marija, Marija“. Jos dalyviams buvo dovanotos mons. Jono Balčiūno knygelės „Prisiminimų mozaika“, lankstinukai „Mons. Jono Balčiūno 50 kunigystės metų sukakčiai prisiminti“. Pasvalio katalikės moterys padėkojo mons. Juozapui Antanavičiui , mons. Jono Balčiūno artimiesiems bei Panevėžio Katalikių Moterų Draugijos pirmininkei Mildai Krasnickienei ir visoms narėms už nuoširdumą ir pagalbą organizuojant šį renginį. Prie kavos puodelio dalintasi prisiminimais, aptarta renginio, skirto mons. Jono Balčiūno 10 mirties metų paminėti, reikšmė, pavartytos jo artimųjų rūpesčiu išleistos knygos.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, www.voruta.lt

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2018 12 06 vyko mokslinis seminaras „Lietuvių periodikos paveldas: apskaita ir komunikacija“. Seminare nagrinėti aktualūs dokumentinio paveldo valdymo, skaitmeninės prieigos užtikrinimo ir sklaidos klausimai. Seminaras skirtas aktyvinti atminties institucijų (bibliotekų, muziejų ir archyvų) ir nacionalinės bibliografijos išteklių rengėjų bendradarbiavimą užtikrinant darbų tęstinumą ir jų sklaidą. Seminaro dalyviams buvo pristatyti pranešimai: „Viščiukus suskaičiavus: išeivijos periodika, vartotojo požiūris, susipažinus su „Periodinių leidinių lietuvių kalba, 1823-1940“ bibliografija“ (Prof. dr. Remigijus Misiūnas (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Vilniaus universitetas), „Bibliografinio darbo iššūkiai dirbant su senąja periodika“ (Danguolė Narkevičienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), „Senosios lietuvių periodinės spaudos publikacijų apskaita: situacija ir perspektyvos“ (Ringailė Bagušytė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), „Senoji periodika ir jos panaudojimas kraštotyroje: kai kurie subjektyvūs provincijos bibliotekininko patirties aspektai“ (Jonas Brigys (Raseinių viešoji Marcelijaus Martinaičio biblioteka), „Senoji periodika Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje: ko gali tikėtis skaitytojas?“(Dr. Rima Cicėnienė, dr. Giedrė Miknienė, Sigita Kasiliauskienė, Jolanta Stasytė-Berniūnienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka), „Spausdintinio periodikos paveldo apimtys ir geografija“ (Dr. Tomas Petreikis (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Vilniaus universitetas), „Lietuvių periodiniai leidiniai portale epaveldas.lt: kur dar reikia pasistengti“ (Jolita Steponaitienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), „Lietuvos spaudos fotografijos raida 1860-1940 m. “ (Stanislovas Žvirgždas (Lietuvos spaudos fotografų klubas), „Spaudos kolekcininko žvilgsnis į lietuvių periodikos paveldą“ (Žilvinas Januška (Martyno Mažvydo bibliofilų klubas), „Pridėtinė sistemingos žiūros į periodiką vertė“ (Prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius (Vilniaus universitetas). Seminare taip pat pristatoma nacionalinės bibliografijos kolektyvo parengta fundamentinė retrospektyvioji bibliografijos rodyklė „Lietuvos bibliografija. Serija B, Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823-1940. D. 1. “ (2018). Pirmoje bibliografijos rodyklės dalyje sutelkta informacija apie 1782 poligrafiniu būdu spausdintus leidinius lietuvių kalba. Bibliografijos rodyklė apima laikotarpį nuo periodinių leidinių lietuvių kalba pasirodymo (1823 m.) iki Lietuvos sovietinės okupacijos ir aneksijos (1940 m. birželio 15 d.). Bibliografinių duomenų informacinei ieškai parengtos asmenvardžių, chronologinė, kolektyvų, leidėjų, spaustuvių, publikavimo vietų, nerastų leidinių rodyklės. Šiuo darbu stiprinama lietuvių periodinės spaudos paieškinė informacinė funkcija sudarant sąlygas aktyvesnei dokumentinio paveldo vartosenai, tyrimams ir sklaidai.

       Šio leidinio pasirodymo proga kelios kuklaus kaimo kolekcininko mintys. Periodinės spaudos katalogų bandymų būta ir seniau. Tarpukariu tai darė žurnalai „Bibliografijos žinios“ ir „Knygos“. Kolekcininko Povilo Gasiūno katalogą kritikuoti mėgsta visi, bet mažai kas pastebi, kad pagrindinė jo klaida buvo tai, kad išleido ieškomų leidinių katalogą. Jei būtų išleidęs savo asmeninės kolekcijos katalogą – jo vertės niekas negalėtų paneigt. Nes turėjo vieną didžiausių periodikos kolekcijų. Periodinę spaudą aš pradėjau kolekcionuoti 1983 metais. Tuo metu išsamaus periodokos bibliografinio leidinio dar neturėjome. Tiesa, buvo 1940 – 1941 metų periodinės spaudos bibliografija, bet jos aš neturėjau, įsigijau gerokai vėliau. Tekdavo išsirinkt informaciją apie senuosius laikraščius iš tarybinių enciklopedijų. Buvau pasidaręs periodikos katalogą užrašų knygelėje. Kortelinis periodikos katalogas buvo pardavinėjamas kolekcininkų klube. Du svarbūs leidiniai pasirodė 1988 metais. Tai Jadvygos Kazlauskaitės  „Vilniaus periodiniai leidiniai. 1760 – 1918“ ir  „Vilniaus lietuvių periodiniai leidiniai. 1904 – 1940“. Ankstyvųjų Vilniaus periodinių leidinių bibliografinė rodyklė buvo išleista net 1500 egzempliorių tiražu, o tarpukarinių – rotaprintu 500 egzempliorių. Juliaus Tamošiūno parengta „Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1832 – 1982“ išėjo jau tik atkūrus nepriklausomybę – 1991 metais. Tiesa,  jo kolekcijos parodos katalogas pasirodė dar tarybiniais laikais – 1989 metais. Labai norėjau tą parodą pamatyt, deja, neturėjau tokių galimybių. 1994 metais pasirodė jo „Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1983 – 1993 su 1832 – 1982 bibliografijos papildymu“. 1990 – taisiais pasirodė ir minėtos naujos 2018 metų bibliografijos pirmtakas, bet man jo įsigyti nepavyko, buvo išleistas nedideliu tiražu. Žilvinas Januška šiuo metu turi didžiausią privačią senosios periodikos kolekciją Lietuvoje. Joje virš 1400 skirtingų pavadinimų leidinių, pasirodžiusių iki 1944 metų. Tarp jų tik 33 šapirografiniai leidiniai. Žilvino teigimu, rankraštiniai leidiniai yra labai reti ir dar rečiau jų pasirodo pardavime. Kolekcionavimo pradžioje jis pastoviai pirkdavo laikraščius iš penkių asmenų, rinkusių periodiką, o paskui sustojusių. Šie asmenys savo kolekcijose turėtus rankraštinius leidinėlius jau buvo pardavę muziejams ar bibliotekoms, nes tai buvo lengviausias kelias. Tuo tarpu jų turimų spausdintų spaustuvėse laikraščių bibliotekos nepirkdavo, o Žilvinas juos mielai įsigydavo. Ilgainiui ir pats jau tavo išrankus. Parsineša jis ir dabar pastoviai naujų leidinių, bet tai jau labiau žaidimas su smulkmenomis: tai antraštė įdomi, tai pirmasis numeris, tai viršelis gražus. O iš viso jo kolekcijoje yra virš 4300 skirtingų periodinių leidinių. Senąją spaudą jis pradėjo kaupti tik 1997 metais, žymiai vėliau, nei aš. Tiesa, anksčiau į jo rankas irgi papuldavo senųjų leidinių, bet jis to laikotarpio nevadina kryptingu rinkimu. Pasiekus tokį lygį, dabar kolekcija pildosi jau labai pamažu. Pastaruoju metu per metus kolekciją papildo jau tik 15 – 20 naujų pavadinimų. Žilvino teigimu, palėpės jau peržiūrėtos, todėl tenka ieškot naujų papildymo šaltinių. Čia reikia pastebėti, kad tarybinių laikų periodikos kolekcionavimo sąlygos visiškai skyrėsi nuo dabartinių laikų. Tai buvo šios srities kolekcininkų aukso amžius. Šiandien likę tik du spaudos kolekcininkai, o tada jų buvo apie 10 – 20. Kai kas sakytų, kad kokia čia gausybė, 10 – 20 tai irgi gana mažai. Tačiau to visiškai užteko, kad susidarytų rinka. Reikia pastebėti, kad dalis leidinių yra labai reti, todėl visiems kolekcininkams kai kurių pavyzdžių tikrai neužtekdavo. Plius dar buvo gausus ratas atsitiktinių žmonių, besidominčių spauda. Tokių, kurie specialiai nerinkdavo, bet įsigydavo kažką pasiskaityt, pavyzdžiui žurnalą „Karys“. Tai buvo visai kiti laikai, dabartiniam žmogui gal net sunkiai suprantami. Atrodo, dabar pilna visokios spaudos. Tarpukariu irgi buvo panašiai. Tačiau sovietiniais metais ši spauda buvo sunaikinta ir labai sėkmingai. Buvo tikras informacijos badas. Sovietinių laikraščių nuobodybė skatino ieškot kažko kita. O tarpukario leidiniuose kolekcininkas galėdavo daug ko rast, nuo rimtų istorinių tekstų iki bulvarinio pobūdžio informacijų. Nors  aš aktyviai spaudą renku ir dabar (kiek leidžia mano galimybės), bet tenka pripažint, kad sovietmečiu tiek rinkti, tiek skaityti buvo žymiai įdomiau. Neseniai įsigijau daug tarpukario bulvarinės spaudos. Ir ten radau labai įdomių tekstų – tiek apie Dzūkijos istoriją, tiek siaubo kūrybos. Labai gaila, kad neteko jų skaityti anksčiau, sovietmečiu. Dar būtina pastebėt, kad sovietinių laikų kolekcininkai rinko ne tik dėl savęs, bet ir dėl išsaugojimo ateities kartoms. Šiandien kai kam tai gali pasirodyt naivu ar neįtikėtina, bet tada situacija buvo visai kita. Informacijos badas, žmonės mokėdavo už senas knygas didelius pinigus. Sovietmečiu antikvariatai veikdavo, bet juose galima buvo įsigyti tik žurnalą  „Kultūra“, ar kitus ideologiškai režimui priimtinus leidinius. Nebuvo prekiaujama ne tik kairiųjų pažiūrų, bet ir pačių komunistų senaisiais laikraščiais. Reikia pastebėt, kad sovietmečiu tokios spaudos rinkimas buvo pati pavojingiausia kolekcionavimo rūšis. Ypač buvo baiminamasi dėl vokiečių laikais leistų laikraščių. Situacija visiškai pasikeitė po 1990 metų. Labai greitai žmonės prisisotino informacija, tarpukario periodinės spaudos buvo galima įsigyti laisvai. Leidinių ėmė vis daugėti, o besidominčių mažėti. 1990 metais vis labiau ėmė kristi pinigų vertė. Todėl senieji leidiniai tapo labai pigūs. 1991 – 1993 metais buvo galima lengvai ir pusvelčiui surinkt gerą periodikos kolekciją. Ką aš ir dariau. Jei tarybiniais laikais aš spaudą rinkau daugiausia tik po vieną pavyzdį kiekvieno periodinio leidinio, tai po 1990 metų mano kolekcija labai išsiplėtė. Gali kam kilti klausimai, ar tai klaida, ar tai pozityvu. Atsakymas būtų sudėtingas, atsižvelgiant į Tomo Petreikio pranešime paminėtus tokios kolekcijos gabaritus. Tačiau 1993 metais situacija vėl pasikeitė – buvo įvestas litas. Periodiniai leidiniai vėl pabrango, todėl man teko grįžt prie senesnės praktikos rinkti tik po vieną pavyzdį. Labai greitai pradėjo trūkti pinigų, todėl norint toliau pildyt savo kolekciją, teko dalį leidinių parduot. Aš gailiuosi nebent tik to, kad kai kuriuos leidinius pardaviau labai skubotai, šiandien dalies jų vertė būtų labai didelė. Kurį laiką man sekėsi nusipirkt visus norimus periodinius leidinius. Tačiau ilgainiui pinigų ėmė neužtekti ir teko praleist dvi labai puikias kolekcijas. Vienos iš jų pirkėjas buvo Žilvinas. Bet apie tai – kitą kartą. Žilvinas įsigijo dar ir nemažą Algimanto Giedros kolekciją. Žilvinas formuoja savo kolekciją panašiu principu kaip ir aš – stengiasi įsigyt po vieną pavyzdį kiekvieno periodinio leidinio. Tačiau, jei leidinys yra retas, tokio mielai priglaudžia ir kelis numerius. Ir jis nelinkęs atsisveikinti su savo retais leidiniais, ypač su tokiais, kurių turi tik vieną egzempliorių. Kartą aš sužinojau, kad jis turi įsigijęs labai retą  „Dainavos šaulį“, išleistą Alytuje. Nors aš daug metų renku spaudą, bet šio laikraščio turiu tik kopiją, todėl siūliau Žilvinui labai aukštą kainą, bet jis nesutiko jo parduot. Ž. Januška pradėjo nuo sąjūdžio periodikos. Čia jis taip pat pasiekė aukštumų. Nors šią temą mes pradėjome rinkti tais pačiais metais, bet greitai Žilvinas mane aplenkė ir čia. Tuo labiau, kad aš labai aktyviai rinkau tik pirmuosius 5 metus. Žinoma, papildau savo kolekciją ir dabar. Kalbant apie periodikos kolekcijas gali kilti klausimas, ar gali privatus kolekcininkas surinkt tokio lygio kolekciją, kokią turi LNB. Čia reikia pastebėt, kad Lietuvos didžiųjų bibliotekų rinkiniai yra milžiniški, rinkti daugybę metų. O kolekcininko gyvenimo amžius ribotas. Plius daugumas leidinių yra labai reti, todėl įsigyti jų vis sunkiau. Ypač reti tarpukario gimnazijų laikraštėliai. LNB laikraštėlių kolekcija labai didelė. Tačiau galima ir pastebėt, kad ant daugelio jų yra garsių tarpukario Lietuvos kolekcininkų Povilo Gasiūno ir Jono Kirlio nuosavybės ženklai. Peršasi išvada, kad vis dėlto ir kolekcininko indėlis saugant paveldą gali būt didžiulis. Juk tada tokių leidinių niekas nerinko, todėl būtent kolekcininkų dėka laikraštėliai ir buvo išsaugoti. Ir dar vienas pastebėjimas. Tomas Petreikis seminaro dalyviams pristatė pačius seniausius periodinius leidinius lietuvių kalba. Šie leidiniai neišlikę. Ir tik vienas jų užfiksuotas senoje fotografijoje. O ta fotografija – būtent kolekcininko parodos. Minėti Povilas Gasiūnas ir Jonas Kirlys buvo patys garsiausi savo laikmečio periodikos rinkėjai, tačiau iš tikrųjų tuo metu buvo ir daugiau šios srities rinkėjų, išlikę jų skelbimai laikraščiuose. Leidinį „Lietuvos bibliografija. Serija B, Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823-1940. D. 1 “ (2018) pasitinku ir vertinu labai teigiamai. Jis suteiks galimybę kolekcininkams sužinot, kokių leidinių yra ir leis pasirinkt, ką reikia rinkti. Sąlyginai, nes naudojantis dar ir savo patyrimu, kolekcininkas galės nustatyti ir leidinių retumą, naudodamasis šia rodykle. Įdomu, ar ateityje bus ir periodikos rodyklės su kainomis. Svarbiausi pasaulio kolekcionavimo centrai yra JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Šios šalys yra tikrai su didelėm kolekcionavimo tradicijom ir patirtim. Pavyzdžiui, galiu paminėt, kad JAV ant sienos įrėmintas kabinamas ne tik plakatas, bet net ir laikraštis, ar žurnalas, ar net jo viršelis su svarbiais istoriniais įvykiais. Tuo tarpu Lietuvoje, nors periodiką renku daugybę metų, bet nemačiau, kad kas pirktų ir kabintų ant sienos kokį V. Kudirkos „Varpą“, ar kitus Lietuvos istorijai svarbius leidinius. Taip pat labai saviti kolekcionavimo centrai yra netoli mūsų – tai yra Rusija ir Lenkija. O Lietuva tai labai menkos kolekcionavimo kultūros šalis, nors tradicijų būta, bet jos nutrauktos okupacijų, išlikę negausūs kolekcininkai jau susiduria su naujais iššūkiais, tiek neigiamu valdžios požiūriu, tiek gyventojų mažėjimu. Paimkim populiariausią kolekcionavimo rūšį – numizmatiką. Lietuvoje dar tik pasirodo rimtesni monetų katalogai, neseniai varčiau Žygimanto Augusto monetų katalogą. Amerikoje net specialūs albumai tik amerikietiškų monetų kolekcijai leidžiami.  Net ir Rusijos monetų mėgėjams yra lengviau, nes Rusijos rinkos galybė lemia, kad rusiškų monetų katalogai yra geri, pastoviai atnaujinami, jie yra su monetų tiražais, su kainomis. Ir jie yra pdf formate, galima net parsiųst telefoninę versiją. Yra net senų sagų katalogai. O su spauda yra visai kitaip. Pavyzdžiui pateiksiu elementarų atvejį iš savo bibliofilinės patirties. Rusijoje yra leidžiami bibliofiliniai periodiniai leidiniai, kur galima būtų pasiskaityt apie įvairius spaudos pavyzdžius. Kartą Vidmanto Staniulio knygyne įsigijau žurnalo „Pro knigi“ dviejų metų komplektus. Man žurnalas patiko ir aš noriu įsigyt jo naujausius numerius. Tačiau tai padaryt nėra lengva ir man kol kas nepavyko. Užsiprenumeruot neįmanoma. Tačiau pavyko sužinot, kad šį žurnalą vienas žmogus atveža ir pardavinėja Rygoje. Tada nusprendžiau parašyt žurnalo redaktoriui ir paklaust, kaip galima tą žurnalą įsigyt. Ir paaiškėjo, kad tas žmogus jį perka Maskvoje ir atveža perparduot į Rygą. Redaktorius žadėjo sužinot to žmogaus kontaktus. Tada būtų galima su juos susisiekt, pasiklaust, kada jis atvažiuos į Rygą ir tada prašyt pas savo pažįstamą kolekcininką, kad nupirktų man tą žurnalą, kai bus Rygoje. Tą padaryti aš prašiau Utenos kolekcininką Arvydą Jurkaitį. Tačiau redaktorius taip ir neatsakė man. Va tokia sudėtinga procedūra. Tačiau ką šis pavyzdys rodo. Rodo, kokia iš tikrųjų menka Lietuvos kolekcionavimo rinka, nes nėra nei paklausos, nei galimybių žurnalui įsigyt. Net ir mažesnės Latvijos rinka žymiai solidesnė, nes ten atveža tą žurnalą. Tiesa, žinau, kad yra vienas Lietuvos bibliofilas, kuris apeina tokius barjerus, bet jis turi daug pažįstamų Rusijos bibliofilų, o gal ir pats perka Rygoje – tai Gintautas Trumpis. Na, gal dar bandysiu pasinaudot jo patirtimi, kaip man įsigyt tą žurnalą. Kai kas gal patars, kad galiu pirkt Prancūzijoje kitą bibliofilų žurnalą. Taip tai tiesa, bet žurnalo siuntimas bus labai brangus, plius realiai veikia pirkėjų iš Lietuvos diskriminacija, dėl daugybės problemų dalis pardavėjų tiesiog nesiunčia savo prekių į tokią šalį. Daugybė pavogimų ir įvairių trukdymų lemia, kad Lietuva laikoma nepageidaujama šalimi. Dažnai reikia paieškot tokio pardavėjo, kad siųstų savo prekes į Lietuvą. Tad geriau bandysiu žurnalo „Pro knigi“ ieškot per bibliofilą Gintautą Trumpį.  O kol tai pavyks – užsisakiau lietuvišką žurnalą  „Tarp knygų“. Seminaro dieną gavau dovanų Gintauto Trumpio leidinį „Asmeninė knyga. Katalogas. Knyga II. Mažoji Lietuva“. 17 knygos egzempliorių yra vardiniai, iš tų 17 savininkų 2 skaitė savo pranešimus ir šiame seminare: Tomas Petreikis ir Žilvinas Januška. Na, o mano egzempliorius yra numeruotas 30 numeriu. Apie šią knygą parašysiu atskirai. Bet aš ją paminėjau ne šiaip sau. Tuo labiau, kad greitai mano kolekciją papildė ir Šarūno Toliušio knyga „Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811 – 1939“ (Klaipėda, 2018). Neišvengiamai kyla klausimas, ar kolekcininkui geriau leisti tik savo kolekcijos katalogus, ar bandyt aprėpt visumą? Kad ir koks būtų atsakymas, man įdomios abi šios knygos.

Skaito Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ pirmininkė Regina Grubinskienė. Vytauto Nevulio nuotraukos

Ona STRIŠKIENĖ, Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, www.voruta.lt

Gruodį tradiciškai Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialiniame muziejuje vyksta literatūriniai skaitymai „Užgimimo šviesoj“. Baltu, snieguotu keliu Pasvalio krašto muziejaus autobusu iš Pasvalio važiavome į Krinčiną, į kasmetinę adventinę popietę. Ją rengė Pasvalio literatų klubas „Užuovėja“ ir Pasvalio krašto muziejus.

Krinčine 1928-1929 m. vaistininko Viliaus Matuzevičiaus statytas namas. Šis namas su bokšteliu, laikomas 1918-1940 metų mažų miestelių medinės architektūros paminklu. Čia sodintas sodas, šalia teka Viešmenos upelis. Po šio namo skliautais užaugo ir pirmuosius eilėraščius parašė Biržų gimnazijos auklėtiniai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai.

Atgavus namus 1987-1994 metais tėvų name poilsiavo ir kūrė poetas Eugenijus Matuzevičius. Poetui mirus, sodyba paskelbta memorialine. 1999-ųjų birželio mėn. įrengta nuolatinė muziejinė ekspozicija, atspindinti dviejų brolių – poetų gyvenimą ir kūrybą. Antrajame aukšte lankytojams atidaryti Eugenijaus Matuzevičiaus memorialiniai kambariai.

Muziejininkui Albinui Mačiuliui įteikta puokštelė

Nuo 1994 m. kasmet birželio mėnesyje Matuzevičių sodyboje rengiama tradicinė poezijos šventė „Krinčino verdenės“. Kviečiami poetai, rašytojai, atvažiuoja aplinkinių rajonų kuriantieji. 2017 m. gegužės 26 d. buvo diena, kai Krinčine vyko 53-ojo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2017” šventė

Gruodžio 21 d. atvykusius pasitiko sniege nušluotas takas, medinis geltonas namas su bokšteliu. Langai, o gal už jų žmonės, besidairantys į kelią. Tos pačios durys, tik jas varsto jau kiti. Smagu, kad namas, kiemas, sodas vis sulaukia svečių. Čia buvo vaistinė, trobos viduje tatai dar matyti. Čia gyveno žmonės, kurių dabar jau nėra. Su jais susitinkame per nuotraukas, daiktus ir kiekvienas savaip. Aš visada su jauduliu žengiu į erdvę, kurioje jaučiuosi svečiu. Norisi nesuardyti jos sakralumo. Mes svečiai, mus šildo židinio kaitra ir malonios susirinkusiųjų šypsenos.

Visus susirinkusius pasveikino Pasvalio literatų klubas „Užuovėja“ pirmininkė Regina Grubinskienė ir muziejininkas Albinas Mačiulis. Puošniame adventiniame vainike uždegama šventinė žvakė. Nuskamba krinčiniečio tautodailininko Virginijaus Nudo akordeono melodijos. R. Grubinskienė su meile kalba apie poetus Eugenijų ir Leonardą Matuzevičius.

Poeto tremtinio Leonardo Matuzevičiaus (1923-2002) kūryba pristatoma Komijos lageriuose širdimi rašytais eilėraščiais antologijoje „Benamiai“. Rašė Lino slapyvardžiu. „Jis buvo poetas iš Dievo malonės“ – sakė jaunystės ir tremties draugas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jie abu kartu mokęsi Biržų gimnazijoje, kartu sėdėjo viename suole. Priklausė ateitininkų organizacijai. „Manęs neapleido poreikis rašyti“ – Leonardas gana kukliai kalbėjo apie savo kūrybą lageryje. Eilėraščiai gimdavo einant į darbą ar grįžtant iš jo, atokvėpio valandėlę. Politinis kalinys, tremtinys tik po penkiasdešimties metų sugrįžo į Nepriklausomos Lietuvos literatūrą. L. Matuzevičius pristatytas antologijoje „Dvidešimtojo amžiaus lietuvių poezija“ (1991), mokyklinėje „Lietuvių literatūros chrestomatijoje“ bei vadovėliuose. 1993 m. apie 100 eilėraščių, rašytų lageryje ir tremtyje, sugulė į pirmąją knygą „Tu toli“ ir vėlesnius rinkinius.

Matuzevičių namas-muziejus Krinčine, 2018 m.

R.Grubinskienė perskaitė E. Matuzevičiaus eilėraštį iš Mindaugo Tamošaičio knygos „Mes esam Šiaurės krašto…“, skirtos poeto Eugenijaus Matuzevičiaus (1917–1994) 100-mečiui. Kiekvienas literatas, perskaitęs savo kūrybą, kambario erdvę papuošė Bangutės Likpetrienės ir Dalės Kelmienės gražiai karpytomis snaigėmis. Eugenija Armonienė padovanojo po jos pačios sukomponuotą šventinę puokštelę. Burtu keliu išsitraukę popierinius ritinėlius iš Konstancijos Vinkelienės parengto krepšelio, skaitėme žymių žmonių mintis, linkėjome gražių, prasmingų, kūrybingų, sveikų, saugių metų.

Krinčiniečiai, užburiantys savo keptomis bandelėmis, kibinais, vafliais ir kitais gardumynais,

neišleido nė vieno, kol neišragavome, nepabendravome prie kavos puodelio. Džiugina širdį

gražiai prižiūrimas poetų memorialinis muziejus, į kurį vėl ir vėl norisi sugrįžti.

Organizatorių nuotr.

Prof. Aleksandras VITKUS, www.voruta.lt

2018 m. rugsėjo 8 d. susirinkę 1918 metų vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų giminių atstovai į Žalgiro pergalės parką Babtų seniūnijoje prie Cinkiškių ir čia pasodino kiekvienam Signatarui po ąžuoliuką pagal pateiktą klubo projektą „1918 metų Vasario 16-osios Akto Signatarų įamžinimas Žalgirio pergalės parke“. Pirmą kartą lygiai po šimto metų visi 1918 m. vasario 16 d. signatarai išsirikiavo parke Signatarų alėjoje. Čia prie jau puikuojasi kiekvienam signatarui pasodintas ąžuoliukas su prie jo esančia informacine lentele su signataro nuotrauka, trumpa biografija lietuvių ir anglų kalbomis. Šalia įrengtas stendas su patalpinta 1918 m. Vasario 16-osios Akto originalo kopija gauta iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, kurią surado prof. L. Mažylis.

Klubas „Žalgirio pergalės parkas“ naujuosius 2019 metus pradėjo Padėkos švente, kurią surengė Babtų kultūros centre tiems, kurie padėjo ne tik įgyvendinti, bet ir tiems, kurie parėmė šį projektą bei daug prisideda prie parko kūrimo ir jo puoselėjimo.

Prieš pradedant šventę kol vyko registracija buvo demonstruojamos skaidrės apie Žalgirio pergalės parke esančius stogastulpius, koplytstulpius, panoraminiai vaizdai iš paukščio skrydžio. Šventės pradžioje muzikinį sveikinimą Tautvydas Juozas Tamulaitis atliko fortepionu, atliko Van Bethoveno sonatą Nr. 15, 1dalį. Šventės eigoje ne vieną muzikinį kūrinį fleita padovanojo ir jo brolis Algirdas Tamulaitis.

Parko klubo pirmininkas Gintautas Tamulaitis pasisakyme išsakė, kaip gimė šio projekto idėja, kaip darbavosi klubo nariai. „Įdomiausia buvo tai, kad sunkiausias uždavinys buvo surasti šių 20 signatarų giminių, nes jų vientiso sąrašo neturi nei vasario 16 d., nei kovo 11 d. klubai, nei Signatarų namai, nei Kauno prezidentūra. Reikėjo signatarų giminių atstovų ieškoti iš įvairių šaltinių. Tai nedaro garbės Lietuvai, ypač kai dabar nuo šios dienos yra šimtmečio atskaitos taškas. Tačiau klubas sėkmingai susidorojo su šia užduotimi“- kalbėjo parko pirmininkas.

Ypač visus gerai nuteikė rodomas sutrumpintas variantas dokumentinio filmo apie 2018 metų rugsėjo 8 d.  Žalgirio pergalės parke ąžuolų sodinimo šventę, kuriame šventės dalyviai atpažįno ir save.

Pagaliau prasidėjo padėkų įteikimas. Iš LR Seimo atkeliavo dvi padėkos – ilgalaikiam parko architektui Stanislovui Kalinkai ir miškininkui prof. Algimantui Gradeckui. Seimo narys Kęstutis Bacvinka ne tik atvežė Seimo padėkas, bet ir pavaišino visus iš Seimo atvežtais skaniais saldainiais. Kauno rajono mero padėkas savivaldybės atstovas įteikė aktyviausiems parko valdybos nariams bei pagrindiniams projekto rėmėjams kartu pridėdami gražius Lietuvos šimtmečiui skirtus trispalvius šalikiukus.

Klubo pirminkas Gintautas Tamulaitis apdovanoja beveik visus knyga-albumu „Žalgirio parkas Kauno rajone“, kuriame patalpinta parko kūrimosi istorija, dokumentinė medžiaga, parko sukūrimas ir įteisinimas. Jame be parko kūrimosi etapų, jau yra patalpinta Signatarų alėjos vizija bei visų signatarų trumpos biografijos. Nuo 1991 metų, kiekvienais metais be vykdomų darbų parke liepos 15 d. minima Žalgirio mūšio pergalės šventė visuomenei.

Po šventės visi pasivaišino šventine kava, kurią padovanojo Kauno rajono savivaldybė.

Prie Rimkūnų mokyklos pasakoja Faustas Vaičiulis. Algimanto Stalilionio nuotraukos

Ona STRIŠKIENĖ, žygeivė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, www.voruta.lt

Sausio 26 d. Panevėžio žygeivio Algimanto Stalilionio iniciatyva įvyko žygis į Pašvitinį (Pakruojo r.), kur palaidotas Aleksandras Vainauskas, I-asis Lietuvos partizanas, žuvęs už Lietuvos Nepriklausomybę 1919 m. sausio 16 d. Iš Panevėžio sustojant Pušalote, Joniškėlyje, Linkuvoje, Rimkūnuose už 70 km. pasiektas Pašvitinys.

Pušalote aplankyta savanorių, knygnešių,kunigų kapai. Centrinėje miestelio aikštėje prie paminklų, Pušaloto savanorių įamžinimo lentų kalbėjo Algimantas Stalilionis. Buvo uždegtos žvakelės, dainuota „Knygnešio daina“.

Joniškėlyje netoli antkapinio karininko Jono Stapulionio paminklo šalia senųjų kapinių laukė du Joniškėlio G. Petkevičaitės-Bitės gimnazijos  gimnazistai  Tomas Bieliauskas ir Faustas Vaičiulis. Apie Joniškėlio Respubliką ir Partizanų Mirties batalioną, išsamiai parinktos medžiagos pagrindu, pasakojo T. Bieliauskas. Prie savanorių kapų kalbėjo F. Vaičiulis. Jis priminė ir Joniškėlio Karpių giminės istoriją. Jaunuoliai prisijungę, patarė, kuriais keliais geriausia keliauti. Jie yra dviračiais išvažinėję plačias apylinkes. Už Joniškėlio sustojus prie Girelės ąžuolo pasidžiaugta jo didingumu, padainuota, Donato Malinausko užvesta daina.

Pašvitinyje prie Aleksandro Vainausko kapo

Linkuvos istorinę praeitį įdomiai ir nuotaikingai pateikė Panevėžio žygeivis Juozas Braidokas. Juozo vaizdingo kalbėjimo mielai klausėmės , nors oras nelepino savo žiemiškumu. Aplankytas Linkuvos Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčios ir karmelitų vienuolyno kompleksas.

Truputį paklaidžioję radome Rimkūnų dvarvietę. Prie buvusios mokyklos, uždarytos 2000 metais, F. Vaičiulis pasakojo apie Pakruojo krašto šimtmečio žmogų – kraštotyrininką Juozą Šliavą (1930-1979). Juozas Šliavas 1966 m. pradėjo apibendrinti surinktus kraštotyros duomenis – visa tai išdėstė 18 tomų, kurių bendra apimtis 4400 mašinraščio puslapių. Kraštotyrininką domino baltų tautų archeologija, istorija, etnografija, kalbotyra, mitologija, tautosaka. Jis bene pirmasis iš lietuvių kraštotyrininkų taip plačiai tyrinėjęs žiemgalių etninę kultūrą. Jis yra pagrindinių eksponatų rinkėjas ir „Žiemgalos“ muziejaus kūrėjas.

Aplankytas įspūdingas Peleniškių (Kalnučių) piliakalnis. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje netoli Šiurpės dešiniojo kranto. Iš pietų jį juosia pelkėtas Šiurpės slėnis, iš vakarų – pelkė. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Juozas Šliavas ir Žeimelio vidurinės mokyklos moksleiviai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Kopiame į Peleniškių piliakalnį

Pašvitinyje prie kapinių keliautojus pasitiko Pašvitinio bendruomenės, folkloro kolektyvo nariai. Prie Aleksandro Vainausko, I-ojo Lietuvos partizano, žuvusio už Lietuvos Nepriklausomybę 1919 m. sausio 16 d. kapo, sugiedota Tautinė giesmė, degė trispalvės žvakės. Pašvitiniečiai papasakojo apie A. Vainausko gyvenimą, žūtį Rimkūnų dvare. 1935 m., įvertinus jo mirties istorinę reikšmę, A. Vainauskas apdovanotas Kūrėjo savanorio medaliu. Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečiui pažymėti ant A. Vainausko kapo pastatytas paminklas, kuris iškilmingai atidengtas ir pašventintas 1938m. gegužės 22 d.

Miestelio seniūnė Rima Krištopaitienė, bendruomenės pirmininkė Jūra Mockūnienė, bibliotekininkė Jovita Martišienė pakvietė į seniūniją sušilti, pabendrauti. Salėje apie A. Vainausko gyvenimišką kelią kalbėjo Algimantas Stalilionis. Priminė šimto metų senumo įvykius, kai 1919 m. sausio 16 d. Rimkūnų dvare vyko partizanų kova su plėšikaujančiais bolševikais. Rimkūnuose buvo apsistoję bolševikai, norėdami užimti Pašvitinio valsčių. Šių kautynių metu ir žuvo A. Vainauskas.

A. Stalilionis bibliotekai padovanojo dvi knygas. Vykinto Vaitkevičiaus ir Algimanto Stalilionio „Laisvės ir tėvynės ginti: 1918–1920 m. Pumpėnų valsčiaus savanoriai“ ir kun. Česlovo Kavaliausko „Pažadėtoji žemė“ II-ąjį leidimą. Justino Marcinkevičiaus ir kitų poetų eiles skaitė Juozas Braidokas. Savo kūrybos eiles skaitė ir aštuntąją knygą „Po grūdą atminties aruodan“, skirtą Lietuvos valstybingumo šimtmečiui, padovanojo Ona Striškienė. Seniūnė Rima Krištopaitienė, dėkodama žygeiviams, padovanojo knygą „Pašvitinys“.

Himalajai. Mėlynieji kalnai. N.Rerichas, 1939 m.  LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

www.voruta.lt

2019 m. vasario 6 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyks vieša prof. Audriaus Beinoriaus paskaita. VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto indologijos ir Tartu universiteto Religijų ir teologijos instituto Azijos religijų profesorius paskaitos metu apžvelgs Nikolajaus Rericho transhimalajų ekspedicijos, vykusios 1927–1928 m., istorinį, politinį ir kultūrinį kontekstą.

Nikolajus Kordaševskis. 1927 m.

Kas buvo tas, mažai kam šiandien Lietuvoje žinomas ekspedicijos dalyvis, iš Kauno apylinkių kilęs dvarininkas, carinės Rusijos armijos atsargos pulkininkas Nikolajus Kordaševskis (1877–1945)? Remiantis istoriniais šaltiniais ir ano meto vaizdine medžiaga bus siekiama atsakyti į klausimus: kokie buvo šios ekspedicijos tikslai, reikšmė ir rezultatai? Kas N. Kordaševskį siejo su garsiąja Rerichų šeima ir kaip jis pateko į negausių ekspedicijos dalyvių gretas? Koks vaidmuo jam teko šioje mįslingoje ekspedicijoje ir kaip susiklostė tolesnis jo likimas?

Nuotraukų autorius – Virginijus Kašinskas

Zigmas TAMAKAUSKAS, www.voruta.lt

       Sausio 27 dieną įvyko Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio suvažiavimas, pakvietęs jame dalyvauti buvusius partizanus, laisvės kovų dalyvius, politinius kalinius, tremtinius, šaulius ir sąjūdininkus. Jis prasidėjo šventomis Mišiomis Kauno arkikatedroje bazilikoje.  Mišias aukojo penki kunigai – Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Katedros administratorius Evaldas Vitulskis, ceremonijarijus relig. mgr. Artūras Kazlauskas, žinomas disidentas Robertas Grigas ir humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Ambrasas, savo mokslo darbus bei straipsnius pasirašąs dar ir Sasnavos pavarde.

       Antroji dalis Suvažiavimo vyko Kauno įgulos karininkų ramovės Kunigaikščių menėje. Suvažiavimą savo poetišku žodžiu pradėjo daugelio renginių vadovas atsargos majoras Gediminas Reutas ir Lietuvos šaulių sąjungos vyrų choras „Trimitas“, vadovaujamas Vincento Kursos. Pagiedojus Lietuvos himną,  invokacinį maldos žodį tarė Lietuvos laisvės kovų dalyvis, Laisvės ir Stasio Lozoraičio premijų laureatas, Kauno miesto Garbės pilietis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

      Pirmininku, pritariant Suvažiavimo dalyviams, buvo išriktas LLKS Tarybos ir štabo narys dim. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas, o sekretoriumi – ilgamečio LLKS Prezidiumo pirmininko Jono Čeponio sūnus –LLKS Tarybos narys Algis Čeponis.

      LLKS Tarybos narė Angelė Jakavonytė perskaitė Suvažiavimui skirtą Lietuvos kariuomenės vado generolo ltn. Jono Vytauto Žuko sveikinimo laišką.

     Pietų Lietuvos partizanų pirmojo vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitė  smuikininkė Vilija Vitkutė-Pranskienė pagrojo, susilaukusi gausių plojimų, klasikinius kūrinius.

      LLKS Suvažiavimą savo prasmingomis kalbomis sveikino J. E. arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, pabrėždamas LR Seime kalbėjusio partizano Jono Kadžionio ir viešėjusio Lietuvoje popiežiaus Pranciškaus pasakytus šiai dienai skirtus mums  aktualius žodžius. Suvažiavimą sveikino buvęs „Carito“ generalinis direktorius,   mitingo, vykusio 1987 metais prie Adomo Mickevičiaus paminklo aktyvus dalyvis,  1991 metais buvusios Aukščiausiosios tarybos gynėjų dvasinis vadovas, poetas kunigas Robertas Grigas, buvęs LR Seimo narys ir aktyvus sąjūdietis Rytas Kupčinskas, LR Seimo narys Audronius Ažubalis,   žinomas žurnalistas, publicistas bei politikos ir kultūros apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis.

        Pritariant Suvažiavimui, pranešimą „Jaunimo pasipriešinimas sovietinei okupacijai“ padarė pirmininkaujantis Zigmas Tamakauskas.

       Paminklo statybos Vilniaus Lukiškių aikštėje klausimu kalbėjo Laisvės kovotojų sąjungos Garbės pirmininkas Jonas Burokas, architektas Kęstutis Akelaitis, LLKS Tarybos narė Angelė Jakavonytė ir kiti buvę Laisvės kovų dalyviai, pareiškę nepritarimą  vadinamo „Bunkerio“ statybai Lukiškių aikštėje. Angelė Jakavonytė, žinomas   dirigentas Algimantas Mišeikis ir kiti akcentavo įžeidžiantį Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį- Vytautą bei  kitus laisvės kovotojus M. Ivaškevičiaus romano „Žali“ turinį,  įžeidžiančią partizanus jo autoriui paskirtą Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Stebėtasi ir katalikiškos svetainės „Bernardinai“ pozicija, skelbiant joje M. Ivaškevičiui pritarančius ir dažnai kosmopolitinio liberalizmo straipsnius.

          Žuvusio  Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo duktė Irena Montvidaitė –Giedraitienė, pritarusi prieš ją kalbėjusių mintims, Lietuvos laisvės armijos sąjungos vardu apdovanojo atsargos majorą Gediminą Reutą šios Sąjungos žymeniu, pabrėždama jo kilnų darbą rengiant partizaniniame  kare su sovietų kariuomene žuvusių Lietuvos patriotų minėjimus, aktyviai dalyvaujant jų įamžinimo vietų renginiuose.

       LLKS Tarybos pirmininkas Giedrius Gataveckas supažindino Suvažiavimo dalyvius su nuveiktais sąjūdžio darbais, ypač statant Kryžkalnyje paminklą žuvusiems Kęstučio apygardos Laisvės kovotojams. Pažymėjo, kad numatoma tęsti monsinjoro Alfonso Svarinsko idėjos pilną įgyvendinimą – netoliese    turėtų būti pastatytas visiems žuvusiems ir nukankintiems Lietuvos partizanams memorialas. Tai bus lietuviško kalavijo formos 25 metrų aukščio obeliskas ir apie 20 tūkstančių partizanų įamžinanti atminimo siena su žuvusių partizanų vardais ir pavardėmis.

        Suvažiavime  dalyvavo du šiuometinės Laisvės premijos laureatai – Juozas Mocius -Šviedrys ir Juozas Jakavonis -Tigras. Kiti dėl ligos negalėjo atvykti.

        Aktyviausiems LLKS dalyviams  buvo įteikti Padėkos raštai ir ženkleliai.

        Suvažiavimas savo balsais pritarė   pateiktoms   rezoliucijoms, adresuotoms Prezidentei ir Vyriausybei  dėl paminklo statybos Lukiškėse ir dėl M. Ivaškevičiui paskirtos premijos atšaukimo.

         Pasibaigus Suvažiavimo oficialiai daliai, jo dalyviai  buvo pavaišinti kareiviška koše, skania  arbata ir kvapnia kava. Visi pasidžiaugėme šia susitikimo švente.

www.voruta.lt

Vasario 2 d. 12 val. Vilniuje, Vilniaus Žemutinės pilies Senajame arsenale (Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Arsenalo g. 3A) vyks visuomeninio sambūrio „Lietuva yra čia“ sueiga į kurią suvažiuos šio sambūrio dalyviai iš visos Lietuvos regionų.

Įvadinį pranešimą sueigos dalyviams skaitys sambūrio „Lietuva yra čia“ steigimo iniciatorius, Sąjūdžio pradininkas, filosofas dr. Arvydas Juozaitis. Sveikinimo žodį tars svečiai.

Trumpus pranešimus pristatančius steigiamo judėjimo veiklos kryptis perskaitys A. Juozaitis, kiti bendražygiai ir Sambūrio dalyviai.

Bus išrinkta sambūrio „Lietuva yra čia“  valdyba ir pirmininkas, aptarti sambūrio dalyvavimo Lietuvos Respublikos prezidento kampanijoje ir kitose būsimose politinėse kovose, priimti nutarimai svarbiais programiniais klausimais.

Pasak A. Juozaičio daugelio šiandienos Lietuvos sunkumų priežastimi yra tai, kad atkurtos Lietuvos valstybės valdantieji išsižadėjo pagrindinio Atgimimo Sąjūdžio siekio, kuris užtikrina valstybės išlikimo pagrindus – Tautos suverenumo pirmenybės.

„Išsivadavę iš sovietinės okupacijos daug padarėme atkurdami valstybingumo statramsčius, stiprindami ekonominius bei politinius ryšius su Europos Sąjungos ir kitomis vakarų valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijoms, tačiau, leidome savo pačių renkamai valdžiai nebesilaikyti konstitucinių nuostatų ribojančių valdžios galias. Nuščiuvę stebėjome kaip mindomos pamatinės valstybingumo vertybės, pataikaujama ir nuolaidžiaujama eurofederalizmo ideologijai, eurobiurokratų mėginimams  be tautų valios kurpti federacinę valstybę, nors tai vienareikšmiškai kertasi su Lietuvos ir kitų ES valstybių konstitucijoms. Imame pamiršti, kad mūsų bendrojo gėrio ir ateities pagrindas  – gyvybinga tauta ir suvereni valstybė, kad tai nustatyta mūsų Tautos referendumu priimtoje Konstitucijoje. Dėl to svarbiausiems Sąjūdžio siekiams ir uždaviniams iškilo rimtas pavojus. Atėjo metas visus Lietuvos likimui neabejingus piliečius sutelkti, kad visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis galėtume pasipriešinti valdžios vykdomam Lietuvos išvalstybinimui ir ištautinimui“, – sakė sambūrio „Lietuva yra čia“ steigėjas A. Juozaitis.

Vasario 1 d., 10 val. Sambūrio sueigos išvakarėse BNS naujienų agentūroje (Saltoniškių g. 9 B,)  „Lietuva yra čia“ steigėjai žiniasklaidai išsamiai pristatys sambūrio „Lietuva yra čia“ kūrimo aplinkybės, jo tikslus ir uždavinius. Plačiau apie spaudos konferenciją paskelbsime netrukus.

Jolanta STASYTĖ-BERNIŪNIENĖ, LMA Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus vyresnioji bibliografė, www.voruta.lt

                      „Pradėjome išduoti laikraštį prie mažų spėkų, prie menkų turtų, bet turėdami didę viltį, kad skaitlius mūsų sądarbininkų greit pasididins, kad mūsų darbas neliks tuščias, bet ras atsišaukimą tarp visų Lietuvių, trokštančių Lietuviais būti ir tėvynei savo tarnauti“, – taip pristatomas Varpas pirmojo numerio įžanginiame straipsnyje „Naujas laikraštis“. Šios viltys išsipildė: Varpas spaudos draudimo laikotarpiu gyvavo net 17 metų, kėlė tautinio atgimimo ir išsivadavimo, tautos vienybės, demokratijos, humanizmo idėjas, smerkė rusinimo politiką, skelbė grožinę literatūrą ir jos kritiką.

                      Varpo sumanytojai buvo Varšuvoje įsteigtos draugijos „Lietuva“ nariai: V. Kudirka, J. Gaidamavičius, J. Adomaitis-Šernas ir kiti. Vienas draugijos tikslų buvo knygų ir laikraščių leidyba. Tam tikslui buvo įsteigta varpininkų leidykla.

                      Pirmasis šešiolikos puslapių Varpo numeris išėjo Tilžėje prieš 130 metų – 1889 m. sausio 31 dieną. Jame gausu tekstų įvairių poreikių skaitytojams. Pradedama minėtu įžanginiu J. Gaidamavičiaus straipsniu, apibrėžiančiu leidinio tikslus. Grožinės literatūros mėgėjams siūlomi V. Kapso pasirašytas eilėraštis „Varpas“ bei J. Gaidamavičiaus apysakos „Antanas Valys“ pradžia. Straipsnyje „Sunaudojimas medžio“ aptariami medienos panaudojimo būdai chemijos pramonėje. Polemizuojama su rusišku laikraščiu Vilenskij Viestnik ir kitais dėl neva katalikų skleidžiamos netolerancijos rusams, ironizuojant teigiama, kad valdžia taip skriaudžianti ir varžanti lietuvius, kad šie „vos kvėpuoti begali“, o lygūs su rusais lietuviai esą pasidaro tik tuomet, kai tenka mokėti mokesčius – tokia J. Adomaičio-Šerno straipsnio „Audiatur et altera pars!“ mintis. Skyriuje „Iš tėvyniškos dirvos“, kurį galima laikyti pasaulio lietuvių kronika, pasakojama apie Briuselyje ir Vilniuje vykusias ūkio parodas, apgailestaujama, kad ūkininkų gimnazijose mažėja vaikų, svarstoma, ar bus siunčiami Vilniaus apygardos mokiniai į Mogiliavo sodininkystės mokyklą, sielojamasi dėl vykstančių vagysčių ir gaisrų, pasigendama tautiečių vienybės Amerikoje. Skyrelyje „Higiena“ pasakojama apie arbatą. „Literališkoje peržvalgoje“ aptariama 1888 m. išleista Konstancijos Skirmunt Lietuvos istorija. Pasaulinės įvairenybės bei įdomybės pateikiamos straipsnyje „Iš visur“: pasakojama apie ginklų ir karybos naujoves, žemės drebėjimus, tiek realius (telefonas, telegrafas), tiek fantastinius (balsu varomas automobilis) išradimus ir kt. Nemaža dėmesio skiriama politikos naujienoms Europoje, JAV ir Brazilijoje. „Muzikos“ skyrelyje kviečiama rinkti liaudies dainas, su gaidomis pateikiama daina „Ant kalno karklai siūbavo“. Reklamuojamas Ernesto Weyerio knygynas Tilžėje ir jame parduodamos lietuviškos knygos ir laikraščiai. Pateikiama meteorologinių duomenų.

                      Peržvelgus pirmąjį numerį matyti, jog tai – įdomus ir profesionaliai parengtas žurnalas, o platus plėtojamų temų spektras turėjo užtikrinti jo populiarumą ir sėkmingą gyvavimą.

                      Varpo tiražas siekė iki 1000 egzempliorių. Buvo spausdinamas kartą per mėnesį, išskyrus 1897–1899 ir 1905 m., kuomet išėjo 6 numeriai per metus. Leidinys buvo slapta gabenamas ir platinamas Lietuvoje (daugiausia skaitytojų telkėsi Suvalkijoje, šiaurės ir šiaurės rytų apskrityse), Rusijoje, Vakarų Europoje, JAV.

                      Varpą redagavo Vincas Kudirka, Juozas Adomaitis-Šernas, Jonas Kriaučiūnas, Stasys Matulaitis, Juozas Bagdonas, Kazys Grinius, Jurgis Šaulys, Povilas Višinskis. Leidinys tapo lietuvių inteligentus vienijančia grandimi. Prie Varpo leidimo prisidėjo apie 150 bendradarbių, kūrinius skelbė rašytojai: Jonas Biliūnas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Vincas Pietaris, Žemaitė ir kiti. Straipsnius rašė žinomi kultūros veikėjai: Jurgis Bielinis, Felicija Bortkevičienė, Kazimieras Būga, Petras Leonas, Antanas Smetona ir daugelis kitų. Leidžiant Varpą ypač daug prisidėjo V. Kudirka: prirašė daugybę laikraščio puslapių, kiekviename numeryje jis gvildendavo pačius opiausius gyvenamojo momento klausimus, vertė į lietuvių kalbą didelius literatūros veikalus, visomis jėgomis žadino lietuvių tautinę sąmonę, grįsdamas realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui.

                      Pasak Vaclovo Biržiškos, Varpo žurnalas atliko žymų vaidmenį visuomeniniame Lietuvos gyvenime: padėjo suburti pasaulinę lietuvių inteligentiją, leido kristalizuotis jos politinei orientacijai, ragino priešintis rusinimui ir lenkinimui, brandino lietuvių tautą siekti nepriklausomybės, švietė skaitytojus, įtraukė į literatūros darbą tokių žmonių, kurie anksčiau niekur nebuvo rašę. Varpininkai dėjo pastangas, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, daug dėmesio skyrė knygnešystės sąjūdžiui, knygų ir periodikos leidimui bei platinimui.

                      Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi pilni 1889–1905 m. Varpo komplektai. Dėl prastos kokybės, trapaus popieriaus kai kurie leidiniai restauruoti. Skaitytojams prieinami ir jubiliejiniais 1989 metais išleisti fotografuotiniai Lietuvių istorijos draugijos Čikagoje Varpo 1889–1905 m. numeriai bei „Vagos“ 1889 metų Varpo nr. 1–12.

Literatūra:

1. Biržiška, Vaclovas. Iš lietuviškosios laikraštijos praeities. Bibliografijos žinios, 1932, nr. 5, p. 181–185.
2. Merkys, Vytautas. „Varpas“ (1889–1905). In: Varpas, 1889 Nr. 1–12: fotografuotinis leidinys. Vilnius : Vaga, 1989, p. [1–6].
3. Varpas. In: Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilniaus universitetas, Knygotyros katedra. Vilnius: Alma Littera, 1997, p. 387.
4. Varpas. In: Lietuvių enciklopedija. T. 33. Boston, Mass.: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965, p. 167–175.
5. Varpas. In: Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius: Pradai, 1997, p. 549.

www.voruta.lt

Regninio akimirkos. Organizatorių nuotr.

www.www.voruta.lt

LK Kauno įgulos karininkų ramovėje įvyko LDK istorinę  ir kultūrinę atmintį puoselėjančių organizacijų iškilmingas labdaros pokylis. Šventės dalyvius palaimino Kauno šv. Jurgio konvento gvardijonas brolis, kunigas dr. Paulius Saulius Bytautas.

Šventinio labdaros vakaro garbės svečias –mokslininkas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, habil. m. dr. ir visuomenės veikėjas Liudas Mažylis tarė sveikinimo žodį ir įteikė organizatoriams dovanas: knygą „Lietuvos valstybės atkūrimo procesas“ ir čia pat pasirašytą originalaus dydžio 2017 m. jo atrasto Vokietijoje Lietuvos Tarybos 1918 m. Vasario 16 d. Nutarimo dėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo originalo kopiją. Šios dovanos prof. Liudo Mažylio ir renginio organizatorių bendru sutarimu buvo skirtos  labdaros aukcionui. Renginio dalyviai itin aktyviai varžėsi dėl šių vertingų prizų ir parduotos už aukščiausią pasiūlyta kainą, net už 1010€, o labdaros aukciono ir labdaros loterijos metu gautos lėšos 3200€ bus skiriamos Kauno „Arkos“ bendruomenei. Į šventinį vakarą pakviesti maloniai atvyko ir šios bendruomenės nariai ir globotiniai. Padėkoję labdaros vakaro dalyviams už dosnumą ir geranoriškumą, papasakojo apie savo veiklą, pakvietė apsilankyti ir susipažinti jų bendruomenės namuose.Visiems renginio dalyviams teko ir suvenyrai – „Arkos“  bendruomenės auklėtinių rankomis kurtos simbolinės dovanėlės – dailios žvakės. Tegu jų šildanti liepsna jungia visų mūsų kasdieną, kviečia gerumui, suburia prasmingiems darbams ir nuoširdžioms šventėms linkėjo bendruomenės nariai.

    LDK istorinę atmintį puoselėjančių organizacijų vardu p. Danielius Vervečka  ir p. Artūras Giedraitis  įteikė profesoriui Liudui Mažyliui dokumentų, saugomu Lietuvos ir Vokietijos archyvuose, kopijas. Tai 1918 metų tarptautinis Lietuvos Tarybos susirašinėjimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo, bei už Lietuvos istorijos puoselėjimą apdovanojo LDK Atminties rūmų Didžiąja žvaigžde.
Pokylio metu taip pat iškilmingai buvo įteikti naujiems nariams Kilmės liudijimus, simboliniai LDK piliečių pasai, LDK kilmingųjų palikuonių vardiniai ženklai-insignijos.

    LDK Atminties rūmai ir LDK Kilmingųjų palikuonių bendrija padeda atrasti giminės istorijas, sudaro genealoginius medžius ir patvirtina juos, bei įteikia tai liudijančius kilmės dokumentus. Jau ne vienas šimtas giminių atrado savo giminės istorijos šaknis, bei susipažino su naujais giminaičiais apie kuriuos net anksčiau nežinojo.